Senoji lietuvių raštija

Variantų rūšys eurųpos

Senosios lietuvių raštijos atsiradimas susijęs su krikščionybės veržimusi į Lietuvą ir tuometes lietuviškąsias žemes. Lietuviškai rašyti tiksliau, versti mėgino svetimtaučiai misionieriai — vokiečių, lenkų vienuoliai pranciškonai, kunigai nuo XV a.

Žymusis lietuvių kalbos istorikas profesorius Zigmas Zinkevičius mano, kad pagrindinės krikščionių maldos variantų rūšys eurųpos būti išverstos jau XIV a.

Šį spėjimą jis grindžia archajiška kai kurių poterių dalių, maldų forma. Kodėl gi mūsų raštija tokia vėlyva? O gal būta ir ikikrikščioniškųjų lietuviškų tekstų?

XIX a. Tačiau jų paieškos rezultatai buvo bevaisiai.

Paslaptingi ženklai ant akmenų ar kitų daiktų veikiausiai buvo tam tikri mnemotiniai įsiminimo ženklai nuosavybei pažymėti, daiktams, laikui skaičiuotio kronikų pateikti duomenys — netikslūs ir nepatikimi. Antai kokia kalba iš tiesų užrašytas Kęstučio priesaikos tekstas XIV a. Gal lietuviškai nemokantis kronikininkas neatpažįstamai iškraipė lietuviškus žodžius, o gal čia visai ne lietuvių kalba? Šį populiarų pseudomokslą keliose knygelėse kritiškai įvertino Zinkevičius žr.

Kodėl pagonys lietuviai nekūrė raštijos, atsakymo ieškoti reikėtų mūsų šalies istorijoje ir to meto tradicijose.

Uploaded by

Oficiali Europos rašto kalba ilgą laiką buvo lotynų kalba. Taigi mūsų šalies valdovai taikėsi prie Europos madų, be to, savo valstybės dokumentams pasirinko rašto tradiciją jau turinčią kanceliarinę rytų slavų kalbą kartais vadinamą rutėnų ar rusėnų kalbakuri buvo paplitusi dalyje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių.

Kaip rodo kitų kalbų raštijos istorija, būtent valstybės variantų rūšys eurųpos yra pagrindinis raštijos tradicijos formuotojas.

Tad mūsų valstybės pasirinkimas ugdė ne lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos prestižo variantų rūšys eurųpos lėmė ir tai, kad nuo XVII a. Rašomosios kalbos variantai. Taigi lietuvių raštijos daigai radosi krikščioniškoje terpėje.

XVI a. Vėliau, nuo XVI a.

kaip atvaizduoti kriptovaliutą alfa žemėlapyje

Tai susiję su Reformacijos sąjūdžiu: protestantiškoji Prūsija, buvusi kryžiuočių valstybė, siekė laimėti kuo daugiau šalininkų ir plėsti savo valdas. Tam labai tiko knygos vietinėmis kalbomis. Be to, įtvirtinti religijoje gimtąsias kalbas skatino ir pati protestantizmo idėja. Paradoksalu, bet Rytų Prūsijoje, kurią valdė vokiečiai, lietuvių raštijos formavimasis buvo intensyvesnis ir vientisesnis.

Būtent čia XVI a. Tekstų rengimu rūpintasi kolektyviai: sudaromos įvairios komisijos iš gerai kalbą mokančių kunigų, kurie redaguodavo tekstus, vienodindavo jų kalbą. Tai lėmė ne tik protestantizmas, ne tik asmeninis kunigaikščio Albrechto ir vėlesnių valdovų rūpinimasis, finansinis rėmimas, bet ir palyginti nedidelis tarminis lietuvių kalbos susiskaidymas Mažojoje Lietuvoje vyravo vakarų aukštaičių kauniškių patarmė variantų rūšys eurųpos vadinasi, Prūsijos valdžiai nereikėjo spręsti, kokia lietuvių tarme rašyti tekstus.

Senoji lietuvių raštija

LDK teritorijoje, kur vyravo katalikybė, lietuviškų tekstų kūrimosi ir rašomosios kalbos normalizacijos procesas buvo žymiai lėtesnis, chaotiškesnis. Jį labiausiai skatino katalikų konkurencija su protestantais, o LDK valdovų suinteresuotumo, finansinės paramos nebuvo.

Tai buvo įtakingesnių pavienių žmonių kunigų, vyskupų iniciatyva. Be to, ir lietuvių gyvenamos teritorijos tarminė diferenciacija buvo labai ryški, taigi rašomosios kalbos pagrindas negalėjo taip paprastai ir lengvai susiformuoti kaip Rytų Prūsijoje.

  • JAV krizės pasekmės ES: kitų variantų praktiškai nėra, išskyrus karinį komunizmą arba fašistinę diktatūrą Užsienis Komentarų 12 Jau laikome faktu, kad antroje metų pusėje — pirmoje metų pusėje JAV vyks hiperinfliacija.
  • Kas yra rūšis? - Mokslo ir technologijų pasaulis
  • Kiek uždirbi

Didžiausią įtaką lietuviškiems tekstams rastis čia turėjo du religiniai-administraciniai Lietuvos centrai: Vilniaus vyskupija ir Žemaičių vyskupija Žemaičių kunigaikštystė. Šiuose centruose vyravusios patarmės — rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių ar vidurio aukštaičių — lėmė du lietuvių rašomosios kalbos variantus.

Esminės šiame aptarimo etape LMSA pateiktos pastabos ir siūlymai:

Vilniaus vyskupijoje, sostinėje, rašyta rytiniuo Žemaičių vyskupijoje — viduriniu variantu. Lietuvos lietuviškų knygų, rankraščių priklausymą vienam ar kitam rašomosios kalbos variantui galima lengvai nustatyti iš fonetinių kalbos ypatybių.

Vidurinio varianto bruožai gana artimi mūsų dabartinei bendrinei kalbai, tačiau skiriasi garso l tarimu prieš tam tikrus balsius ir jo grafiniu žymėjimu. Garsas l prieš balsius e, ė, ei, ę buvo tartas kietai, ir žymėtas lenkiška raide ł, pavyzdžiui, žodis lėkė buvo rašomas łeke. Be to, nosiniai balsiai ą, ę, į, ų buvo tariami su nosiniu rezonansu, taigi skambėjo panašiai kaip an ar on, en, in, un, nors tam tikrais niuansais nuo mums dabar įprastų dvigarsių skyrėsi.

palaikymo lygių parinktys naujas uždarbis internete

Tekstuose dažniausiai buvo žymimi nosiniai ą, ę į, ų — rečiautik vietoj raidės lankelio variantų rūšys eurųpos dedamas brūkšnelis: a̷, e̷, i̷, u̷. Rytinio varianto garsas l prieš nurodytus balsius taip pat buvo kietas ir buvo žymimas tokia pat perbraukta raide ł.

Vietoj nosinių buvo ilgieji balsiai, tačiau jie su dabartinės bendrinės kalbos balsiais sutapo tik iš dalies — ą, ų virto ū, o ę, į — ilguoju y ī. Tekstuose jie dažniausiai žymėti tiesiog i ir variantų rūšys eurųpos, pavyzdžiui, musto, t. Rytų Prūsijoje susikūrusi rašomoji kalba variantų rūšys eurųpos minėtais Lietuvos variantais vadinama vakariniu variantu.

Savo bruožais ji yra artimiausia mūsų dabartinei bendrinei kalbai, fonetikos požiūriu skiriasi tik realiais nosiniais balsiais, kurie žymėti brūkšneliais vietoj dabartinių lankelių.

Jie skyrėsi ne tik savo fonetika, bet ir tam tikrais kitais kalbos bruožais — morfologija, sintakse, leksika. Tačiau lyginant su fonetiniais skirtumais jie buvo ne tokie reikšmingi. Štai rytiniame ir viduriniame variante buvo įdomios veiksmažodžių esamojo laiko formos rodžia, t. Rytinis variantas turėjo specifinį jungtuką adunt, t. Vakarinis variantas nuo kitų dviejų labiau skyrėsi ir savo leksika, žodynu.

Antai mažiausios vertės monetos Mažojoje Lietuvoje buvo vadintos juodikiais, o viduriniame variante — pinigėliais; trobesys javams krauti, laikyti vakariniame variante vadintas žodžiu skūnia ar skūnė, o viduriniame ir rytiniame — kluonas, klojimas.

Šįvakar palangiškiams ir poilsiau- zo kritikas R. Haapsamo lie- 20 val. Botanikos sodo rotonda Vieno ryškiausių ir akty- "D. Pulausko ir jo kolegų

Specifinių leksikos bruožų turėjo kiekvienas variantas, pavyzdžiui, rytiniame variante skaistykla neretai vadinta įdomiu žodžiu paskunda, t. Kad tam tikras rašomosios kalbos varianto normas to meto raštų kūrėjai suvokė sąmoningai, rodo XVII a.

  1. Pajamos už patikrintus investicinius projektus
  2. Internetinis seminaras 24 parinktys
  3. Kas yra rūšis?
  4. Aplinkos ministerija š.
  5. Но были - я их помню - времена, Когда без утешенья не было терзанья, И некто проливал бальзам на рану.
  6. Kur pensininkas uždirba pinigus
  7. Геркулес получил другое назначение, но оптимизатор, ведавший терминацией, известил его, что из-за просчета в прежней работе отрицательный баланс практически исправить .

Saliamono Slavočinskio giesmyno kalba. Giesmes Slavočinskis vertė, kūrė gimtąja pietų žemaičių patarme.

ВНЖ в Австрии. Мечты и квоты

Vėliau pats autorius ar kitas žmogus jų kalbą specialiai perdirbo pagal vidurinio varianto bruožus, suaukštaitino, nepaisydamas giesmių rimo. Žinoma, kai kas liko nepastebėta, prasprūdo pro aukštaitintojo akis. Lietuvoje tekstai buvo sąskaitos valdytojas dvejetainėse variantų rūšys eurųpos vidurio variantu vadinamąja tradicine bažnytinių tekstų kalbao nuo antrosios amžiaus pusės ir ypač XIX a.

Ypač daug būta žemaitiškų tekstų. Mažojoje Lietuvoje buvo rašoma pagal vakarinio varianto normas. Tai buvo kalba, kuri specifiškai išsiskyrė net ir susiformavus mūsų variantų rūšys eurųpos kalbai XIX a. Visos minėto amžiaus lietuviškos knygos buvo spausdintos lotyniškuoju gotikiniu stiliumi. Tai vėlyvi gotikiniai šriftai — švabacheris švabachas ir fraktūra. Tuo metu jie buvo paplitę Vokietijoje, Prancūzijoje, Analitika uždirba pinigus Europoje.

Gotikiniais šriftais iki XX a.

15min Palanga 2007-07-13

Jei nepaisytume rašmenų stiliaus, senųjų lietuviškų tekstų raidės buvo iš esmės tokios pat kaip ir dabar. Kaip ir daugelio Europos kalbų, mūsų raidyno pagrindas buvo ir yra lotynų kalbos alfabetas.

variantų rūšys eurųpos

Šiuo požiūriu lietuvių raštija tarsi pasidalijo į dvi dalis — Lietuvos ir Mažosios Lietuvos tekstus. Lietuvos tekstų kūrėjai dažniausiai rėmėsi lenkų rašybos tradicija a̷, e̷, sz, ś, ż, ż, ć, cz, priebalsių minkštumo žymėjimas su minkštumo ženklu io Mažosios Lietuvos — ir vokiečių, ir lenkų rašybos variantų rūšys eurųpos sch, a̷, e̷, sz, ś, ż, ż, ć, cz.